Pirmuju dienu atsiminimai

Oi, gardi gardi kavute tame trade show...

Renata tikrina voku popieriu... =) Dirba kaip specialistas ;)

Pirma diena darbe. Rimtas reikalas. Tyrinejam viska.

Rytine ruosa... =DDDDD

2010 m. vasario 6 d. Duiven. Nedidelis namukas su dviem įėjimais: vidiniu, iš mažo kiemelio kur kažkodėl trūksta...tulpių! ir tuo nuo gatvės pusės, kuriuo dabar jau naudojamės, kai ypatingai skubam (kurgi Rūteliokas suspės)!

Taigi durys prasivėrė. Mus pasitiko miela močiutė Joke. Na ką, kambarį turim, lovas išsirinkom, iš tūkstančių tašių liko šnipštas. Laukiam staigmenų! Ir jos po truputuka ateina.

Pirmoji vakarienė

Mus sutinka kaip didelius svečius. Stalas. Kvapas gardus. Ir netikėtumas…Malda prieš valgį?.. Jo. Pagarbiai ir mes sudedam rankytes, kaip tikri maži avinėliai (o kas sako, kad mes ne avinėliai!). =) Nuostabomis akutemis žiūrim ir į puodelius, kuriuose garuoja…Na spėkit kas? Arbata… Kava… Ne kvailiukai… Deja, Sriuba! Manot deserto negavom? Gavom gavom... jogurto Lėkštėse. Žodžiu…truputį atvirkščiai. Stebina juos ir mūsų bulvių skutimo įrankiai… Pamatysim kas dar?... Daugiau to vakaro neatsimenu. Valgiau skaniai, geriau gardu vynelį (ai va šitą buvom pamiršę paminėti)…ir ten tikrai buvau ir viską mačiau

Rytas Duiven

“Renata atsikelk…Atsikeeelk! Ei, atsikelk!... Zebrai, ridenk kanopas iš lovos…Mmmm…Miegi?”- taip prasidėjo rytas su mano ilgavalandinėmis mintimis. Netekus kantrybės šokau į šaltą duša! Nepokštauju! Šaltą... Iš didžiosios raidės Šaltą. Visa tai mane iš karto atgaivino. Diena prasidėjo! Judėjom kaip vėžliai po Duivena. Ir dabar jo nepažįstu... =))) Ir kada pavyks rasti tą parką?.. Ėjom ėjom nedaėjom!..

Vakaras

Ruošiam suaugusiųjų kaukes… Oficiali aparanda reikalinga, ar ne visai reikalinga? Ar užteks pusiau oficialios… Ai galiausiai pasirinkom ne visai oficialius drabužius, su pasiaiškinimu, jog mes studentės. Dar tik! Ir nereik čia būt didelėmis!

2010 m. vasario 7d. atsikeliam kaip kulkos nuskambėjus pirmąjam (tų pirmųjų buvo gal trys, visi iš skirtingų) žadintuvo skambučiui. Ruoša greita. Kareiviai nusiteikia pirmąjai kovai... Eh, tokia ten ir kova. Ofise diena tik įsibėgėja, visų nėra, o tie, kurie darbo vietoje atrodo tikri rameeeeekai. Bet mus vis tik gražiai pasitinka. Pamatom milijonus (čia gal perdedu, bet nuo informacijos kiekio taip atrodė) printerių, tik ne tų paprastųjų, o ypatingų... ir šiaip sužinom ko nežinoje. O vardų sedėtingumas! Po pirmos dienos atsimenu tik vieną. Visi mums pažada įdomią savaitę... Laukiam!..

2010 m. vasario 8d. Lovose pasivartom ilgiau, nes kelionė į Trade Show prasideda tik apie puse dešimt. Nežinom nė į kurią Olandijos vietą važiuojam, Renata iš vis pagalvojo, kad kelionė truks 20 min. Deja, kelionė truko visą valandą, bet kažkaip neprailgo. Mes jau vietoje. Didžiulis pastatas ir krūvos kostiumuotų vyrų. Nusvyruojam iki stendo. Ten mūsų kolegos jau kruta. Na ir mes kaip didelės nuoširdžios darbinykės įsisiūlom pasidarbuot. Ir spėkit, sugalvok tu žmogau tas brošiūras po printeriu kišti... Atsimenu, kad skaudėjo, maniau guzas garantuotas, bet Zebriokas lyg ir nuramino sakydama guzo nėra kaktoje, bet biški kraujo pasirodė. Na ką, stoviu tobulai apmaskuota firminiais baltais marškiniais ir tas žodis kraujas ir tas jausmas tarp pirštų, kad varva visur, kelia siaubą. Blyn negi apvarvinsiu baltuosius marškinius. Eh, kita vertus tokiu turėjom dar po du (visom kitom dienom), tai...kam tai rūpi.

Pamenu ir pirmąją savo užduotį: išmesti dėžes, kažkur kur dar nebuvau ir kažkaip surasti kur, ir kažką, kad negalima bet kur ir kažkaip...aš tos užduoties neįvykdžiau. Grįžtu, o keliaudama mąstau apie tai, kas nutinka kai neįvykdai užduočių. O nutinka... nieko! Taip ir nežinau, kur tos dėžės dingo.

Deja, mus kaip jau girdėjot išskyrė. Viena – ten, kita – šen. Na, darbo vieta man pasitaikė įdomi. Bendrauja ten kompanijos viena su kita, stato stendus kartu ir labai smagiai priima tokias ateives iš Lietuvos. Net ranka pavargo kiek kartų jai teko spausti kostiumuotų ponų rankas, o lūpos pabaigoje jau sunkiai bekartojo idealiąją frazę: „Ruta, nice to meet you“. Bet vis tik manau geriau jau šita, nei Renatai tekusiai kartoti: „Welcome to „X“. Ir bla bla bla... Paprašykit, jos pačios, papasakoti istorija iš tos dienos.Na, taip ir darbavomės... Šypsojomės. Kartojom nuostabias frazes. Aš dar spaudžiau fotiko mygtuką. Ir laukiau, kada susitiksiu vėl Renatą. Taip norėjosi pasitarti. Net nevalgiau, tiek kiek būčiau galėjusi, nors visas pasakiškas turtas pilvui buvo nemokamai (kažkaip nelietuviškai aš čia pavariau). Bet per kitas dvi darbo dienas tradeshow atsiėmiau su kaupu (ir skrandis sustreikavo) =))) Ale buvo kaip buvo. Grįžus namo svajojau tik apie lovą. Zzzz....Labos!

Rutukas

2010 02 21