Rutelioko Ir Zebrioko Erasmus Praktika Olandijoj.: Antys ir tulpės

Du avineliai :>> Horster parkas.

Sis triusis buvo ypac draugiskas ir edrus :>> Horster parkas.

Gaidziai Olandijoj tokie patys pikti ir puola ant zmoniu :>>
P.S. Mam, butinai parodyk sita nuotrauka babai :>>

Matem daug dideliu ozku ir daug mazu spalvotu ozkiuku :> Sioj nuotraukoj vienas is ju :>

Nebeskaičiuoju laiko. Jį prisimenu nebent pagalvojus apie reikiamą parašyti praktikos ataskaitą ar laukiantį didžiulį bakalauro baigiamąjį darbą. Laikui dabar tinka du apibūdinimai: spėsiu arba nespėsiu. Nebėra susirinkimų, seminarų, autobusų tvarkaraščių, paskaitų laiko, interneto, kuris tuos laikus primena. Dabar esam mes: aš ir Rūta, kurios sau imam ir susigalvojam SAVO laiką. Labai įdomus jausmas. Netgi ir rytais, kai reikia darban, turime galimybę rinktis, kada norime ten atvykti. Tai turime padaryti nuo 8.30 iki 9 val. Gera paatostogauti nuo kitų sugalvoto tikslaus laiko KADA kažkur būti.

Mes. Dviračiai. Šis savaitgalis. Riedėjom tiek šeštadienį, tiek sekmadienį. O penktadienį po darbo miegojom pokaitį, nes lijo. Tai penktadienį neriedėjom. Logiška. Užtat šeštadienį ryte sulaukėm pliurzių ir tešlynų. Tai supratom nuvažiavusios „Horster“ parkan, esančiam tam pačiam Duiven miestuky, kur ir gyvenam. Braidėm po tešlynus ir džiaugėmės vištom, gaidžiais, triušiais, ožkom, margom kiaulėm, avinukais, poniais, asilais bei įvairiausio plauko (plunksnos) skraidančiais ir nelabai paukščiais. Smagu buvo matyti jaunas šeimynas: tėčius, nešiojančius savo vaikus ant kupros, jog neišsimurzintų batų, mamas, aiškinančias savo mažiesiems, kas ta kiaulė ar kas tas asilas. Dar kelis metus vaikai šiuos pavadinimus sies su tikraisiais savininkias, na, o po to pradės taikyti moteriškajai bei vyriškajai giminei. To įrodymas ir tualetų durys, ant kurių puikuojasi kiaulės ir asilo atvaizdai :>> Olandai supranta juokus, pagalvojau :>> Norėčiau tokio parko Lietuvoj, tuo labiau, jog už įėjimą/įvažiavimą nereikia mokėti. Graži vieta – tikrai dar sugrįšim.

Šeštadienio vakaras. Jau kaip ir naktis. Bet mes turim tikslą – Zevenaar miestuky esantis gyvos muzikos baras „De Stad“. Iki ten 5 km. Riedam. Šviečiamės kelią su dviračių lempom. Stojam prie pakelės žemėlapių pasitikslinti koordinačių. Klausiam kelio žmonių. Taip ir atsiduriam vietoj. Alus tik 0,33 l dydžio :>> Po poros bokalų, kai užsisakome po trečią, barmenas jau žiūri į mus keistai – pas juos merginos (o gal ir vaikinai) tiek daug negeria. Mes jam aiškinam, jog Lietuvoj visada geriame po 0,5 l, dėl to tikrai nenusigersime. Groja „Boot Hill“. Kažkas panašaus į bliuzą. Vokalas kaip „Freaks On Floor“ ar „InCulto“ vokalistų. Norisi šokti. Šokam. Kiti tik linkčioja galvom ar trepsi puse kojos. Keistoka – abi galvojam, bet gal nedrąsūs. Tik staiga, sulaukiam barmeno įsakymo apsiraminti, nes aplinkiniai skundžiasi :>> Taip ir nesupratom kuo jie skundėsi. O dar labiau nesupratom nemokamo alaus bokalo nuo barmeno. Jei jau aplinkiniams atrodom girtos, kam mus dar labiau girdyti?;D Pasijuokėm, pašokom, pakalbėjom, nusivalėm šerkšną nuo dviračių sėdynių ir iškeliavom namučio. Tik jau su puse šviesų. Rūtos dviračio lempa kažko nenorėjo rodyti kelio, tai betvarkydamos visai nutvarkėm į šoną, jog dabar laidai tabaluoja :>>

Sekmadienis. Riedam į Arnhem. 20 km. Gražu aplink. Šaltoka. Nufotografuoju namą debesyse. Daug ančių. Daugybė. Toks jausmas, jog jų čia daugiau nei tulpių. Visur, kur tik važiuojam. Ančių ir tulpių valstybė tie Nyderlandai, pagalvoju. Tik bėda ta, jog antys „žydi“ kiaurus metus, o tulpių reikia laukti iki pavasario.

Renata

2010 02 21