Rutelioko Ir Zebrioko Erasmus Praktika Olandijoj.: Velykas turėjom Itališkas! =)

Renata ir jos daina Snaigė

Velykų rytą sutikom užtinusiomis akimis Amsterdamo centre, iš kur apie pietus pajudėjom link Huizen miestuko. Vos keli sustojimai ir mes vietoje. Traukinių stotyje jau lauke mašina. Važiuojant link namų išgirdom pasakojimus apie aplinkinius rajonus, kurie pasak pasakotojų - turtingųjų kvartalai. Ilgos istorijos, kas kaip ir kodėl, tai tiek to...

Taigi, Velykų šventę apturėjom itališką! Idomumas buvo pažinti dar vieną kultūą. Bent man italai labai svetingi pasirodė. Stalas prikrautas visokių keistų virtų svogūnų ir įdomiai kvepiančių sūrių ir kitokiais vardais vadinamų patiekalų, kurių neatsimenu. Valgėm ir vėl daug! Prieš kiekvieno patiekalo ragavimą, išklausydavom pasakojimus apie specialius tam tikram Italijos regionui “priklausančius” patiekalus ir panašiai. Smagu. O kito patieklų stalas tai dažnai!... Po to sekė gitarų “šou”, kur aišku ir Renata pagrojo lietuvišką dainelę apie Snaigę.

Velykų "organizatorės": omos dukra ir jos draugė italė

Itališkas Velykų stalas

Vyrų pareigos po Velykiškos vakarienės

Vakarui pasibaigus iškeliavom į savo miegojimo namus. O taip! Miegojom mes tai pas mūsų omos dukters draugę. Ot sudėtingai, bet tvarkingai viskas sustyguota buvo. =))) Labiai jau gražūs tapetai tuose namuose mums pasirodė. =))) Ir kambarius tobulus (beje ir atskirus) turėjom. Ilgai nenaktinėjom (pirma, prisiminkit, dar po Amsterdamo neatsitokėjusios, antra, ryte mūsų laukė kelionė).

Aš ir mano tobulo kambario tobula siena!

Zebras rado zebrišką sieną. Džiūgavimas

Kelionė į šiaurinę-vakarinę Olandiją.
Matėm daug lygumų, kraštovaizdis nebuvo įspūdingas dėl keistai užsilikusio šaltoko oro šiais metais. Turėjom matyti laukus gėlių ir visokių grožybių, tačiau gera buvo apkaltint orą nedorėlį. Apskritai tas regionas ypatingas dėl to, jog kadaise ten buvusi jūra. Žmonių ten nedaug, nes miestelių tik vienas kitas ir tie nedidučiai. Kaip olandai, kad sako, smagu pamatyti, bet “boring” jaunam žmogui. Trūksta veiksmo. Bet kaip jau ir minėta aplankyti vis tik verta. Labai smagu buvo važiuoti tiltu, kurio ilgio, deja, net padiskutavusios neatsimenam, bet jis ilgas (taip bijau meluoti, bet kažkodėl atrodo jog apie 32 km), o viename jo šone Šiaurinė jūra, kitame – ežeras ar kažkoks tvenkinys. Sustojom vidury jo specialioje sustojimo vietoje. Ten aišku statulos, užrašai, bokštas, į kurį užkopus gali į viską pažiūrėt iš aukščiau, bet ištverti taip aukštai buvo sudėtinga, nes vėjas toks siaubingas, kad net paukščiai ant vietos “skraidė”.

Prieš kelionę žaidynės su itališku šuniuku

Dar viena vieta matyta vieta - Senovinis kaimelis

Prieš užvažiuojant ant to tilto (autostrados), kur viename šone Šiaurės jūra, o kitame - kažkokia "bala"

Italas vaikinukas, statula, o už jų bokštas, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas tilto viduryje

Aš ir statula

Statula ir Renata

Vaizdas nuo bokšto

Dar tą dieną matėm sodelį "Poldertuin", kuriame turėjo būti kalnas gėlių. Bet daugiausia matėm baltas lenteles su gėlyčių pavadinimais. =))) Tačiau smagiais!

"Poldertuin" sodelis. Viena kita žydinti gėlytė. Viena kita kortelė su pavadinimu. Ir įspėjamasis ženklas "Nemindžioti gėlių"

Gėlių laukai, kurių paprastai tokiu metu būna milijonai. Mums nepasisekė. Buvo per šalta pamatyti tą nupasakotą ir tik įsivaizduojamą grožį. Pamatėm tik mažytę dalį: lauką narcizų ir dar kažkokių violetinių gėlyčių

Malūnas, kažkur tame šiauriniame Olandijos regione

Visą dieną taip ir sukinėjom po tą regioną, bet vakarui atėjus išjudėjom namo į Duiven. Dar grįžus Renata ir Joke kiaušinius velykiškai dažė. Aš tai neištvėriau, siaubingai valgyt norėjau, todėl apsiėjau be jų dažymo! =)

Aš ir nuostabiausias pavasariškas medis (rastas pakeliui namo iš traukinių stoties)