Ka Mes veikiam?

Dviračių maudynės pro mūsų garažo langelį.

Plaunam dviračius. Kai juos numurzinam. Na, pokolkas tik Rūta taip darė. Net mūsų močiutė niekada per savo gyvenimą to nebuvo darius. Tai linksmai stebėjo šį įvykį. Ta proga net įamžinau dviračio maudynes.

Glostom katinus. Taip, iš tikrųjų. Turim net 2 katinus. Juodą ir pilką. Abu ne mūsų. Užtat kaimynų. Todėl dažnai vaikšto vienas pas kitą per mūsų kiemelį. Jau beveik juodąjį prisipratinau. Bet abu ganėtinai draugiški. Nuotraukoj matot pilkesnįjį.

Ieškom lankelių. Rūta pametė plaukų lankelį. Ieškojom visur. Po lovom, spintoj, tarp rūbų, po kriaukle, ant spintos (nors Rūta, logiškai mąstant, ne iš aukštųjų jį ten uždėt, bet dėl visa ko patikrinom), net šiukšliadėžėj, duše, tarp šalikų, tarp batų, net iškėlėm hipotezę, gal lankelis įkrito į tualetą, bet po to vėl logiškai pamąstėm, jog būtų užstrigęs. Tada Rūta prisiminė netikėtai atsiradusias pamestas pirštines. Tai nusprendėm, jog lankelis irgi atsiras. Gal pelės nenušė.

Sapnuojam. Per daug. Beveik kiekvieną naktį. Sapnavau, kaip viena bendradarbė vogė iš mūsų tualetinį popierių! Aš jos iš tikrųjų nemėgstu. Nes ji pačiom pirmosiom dienom liepė kalbėtis tik angliškai tarpusavy su Rūta, kai visi kartu priešpiečius valgydavom. Nesąmonė. Dėl to biški ir nemėgstu. O Rūta sakė neprisimena nieko, ką sapnuoja, bet naktim dažnai nuo jų atsibunda. P.S. Šio ryto papildymas. Rūta sakė, jog sapnavo, kad rado lankelį. Bet neprisimena kurioj vietoj ;D

Perkam auskarus. Kur tik nuvažiuojam, žiūrėk tu man, jau mes auskarų prisipirkusios. Mažiausiai po dvi poras jau turim. O dar tik mėnuo praėjo. Kas dėsis po visos praktikos?

Gaminam valgyt. Bendradarbiai stebisi, jog pačios gaminam. Nes kaip jau anksčiau minėjau čia viską galima nusipirkti pagamintą ir užšaldytą. Gaminom taco, jau anksčiau minėtus cepelinus, picas, bandėm pasigaminti duonos mišrainę, bet čia duona kitokia, tai tokia įdomi gavosi. Viršininkė kitą dieną klausė, kas ten per patiekalas, jog visa indaplovė darbe česnakais smirdėjo?

Dirbam. Darbe maketuojam 2011 metų kalendorius. Spausdinam vokus. Pjaustom ką nors su didžiule pjovimo mašina. Atsiliepinėjam į skambučius, kai nebūna sekretorės. Ši dalis pati baisiausia. Paskambina koks prancūzas. Paprašai, kad kalbėtų angliškai. O jis pasirodo ir kalba angliškai, tik su savo prancūzišku akcentu. Ne vienas jau toks atvejis buvo. Jau sulaukėm ir lietuvių skambučių. Jie dažniausiai angliškai arba rusiškai šneka. Kai Rūtelė pradėjo su jais lietuviškai šnekėt, tai mažumėle nustebo, bet po to draugiškai išsiklausinėjo kas, kur, kaip ir kodėl mes čia atsidūrėm ir kaip sekas. Smagu tokiais atvejais.

Vaiko gimimas Nyderlanduose DIDŽIULĖ šventė.

Traukinių stoty. Kelionė į Arnhem.

Horizonte matėsi gražus vaikinas...;D

Bažnyčios bokšte Arnheme.

Tobulas vaizdas - skraidantys kareiviai bažnyčios padangėse.

Pusryčiai su nykštuku mūsų kiemely. Buvo pavasaris. Šįryt prisnigo vėl ;/

Savaitgalinė pica.

Dėliojam puzles. Žaidžiam Uno kortom kartu su močiute Joke. Skaitom knygas. Supamės ant supynių. Pučiam Vidmanto padovanotus burbulus. Dainuojam. Mažumėle snargliuojamės. Karts nuo karto geriam alaus. Arba vyno. Žiūrim mano brolio įrašytus geriausius 2009 metų filmus. Važiuojam traukiniais. Dažniausiai zuikiu. Pokolkas niekas bilietų niekada netikrino. Stebim šeimų pagausėjimus, nes dažniausiai vaiko gimimo proga olandai išsipuošia belekaip namų kiemelius, jog visi matytų, kad pas juos šventė. Tyrinėjam apylinkes. Buvom Arnhem miestuko bažnyčios bokšte. Matėm BEVEIK visus Nyderlandus nuo to stogo. Bet dar daug liko pamatyti. Einam dėliotis planų. Arba valgyt.

Labanakt.
Zebriška Renata
2010 03 07

Vidmanto burbulai. Beveik jau baigėsi.