“Iš užsienio į užsienį“ (kelionė Briuselin)

2010 02 26

Ankstyvas žadintuvo skambalas žudančiai kelia mus. Tingim, juk vakar apturėjome maksikietišką vakarą su trupinėliu olandiško prieskonio, ir ne taip lengva įsakyti savo galvai mąstyti taip anksti, net šeštą valandą. Privažiavo mašina, o mes dar tebekraunam mantą. Nusisekė, kad kolega netikėtai keliavo ton pusėn, kurion keliavom ir mes. Kelionės planas galvose (beje, kaip vėliau pasitvirtino, nieko nemąstyk iš anksto), piniginėse vienas kitas dar sunkiai greitai atpažįstamas euras ir mobilusis, susisiekti su Valdemaru ir šiaip atsargumo atveju. =)

Pasiekėme Briuselio oro uostą. Pamojavus kolegai, nuskuodėme ieškoti traukinio į išsvajotajį miestą. Kelis kartus patikrinus traukinio kryptį, nusiraminome ir leidome sau pasidžiaugti netikėtumais. Kurie jau mūsų laukė…

Pirmasis tikslas – gauti miesto žemėlapį. Tai ir pradėjome turistų informacijos centro paiešką. Patikėkit, sekti raidę „i“ ne visada protinga, nes ji bent Briuselio traukinų stotyje, turi pradžią, turi nuorodą, o sekiojimas ja primena uždarą labirinto ratą (faktas, kad po to paaiškėjo kur bėda, bet ją mes nutylėsim, patys būdami ten suprasit). Esmė ta, kad ten viskas gerai. =) Na kaip bebūtų žemėlapį gavom (tik jau pamačiusios daug grožybių).

Vos iškišus nosį iš stoties mus sutiko krapenantis lietutis. Bet mes drąsiai pasitikom senamiestį. Siauros gatvės. Vaflių kvapas už kiekvieno kampo. Arba bulvių (jau po to susimaišė)… Praeiviai skirtingi viskuo: mimikom, tautybe, kalbom… Eh, international city… Pradėjom stoviniuoti ties parduotuvėmis kvepiančiomis „skanumu“ (neatsispyriau išleisti pirmuosius 3 eurus šokoladuotoms braškėms ir valgytis jas lietui lyjant), Zebriukas tuo metu pyškino gatvės muzikantėlį, beje labai mano ausiai mielą muziką grojantį.

Gatvės muzikantas. Tikras gyvo garso koncertas. =D

Aš ir mano braškės... Šokoladinės... Mmm... Ir dar kart mmm...

Renatukas sotina pilvą spagečiais. Kuo jį girdo, tai patys spėkit...

Nosį įkišom ir į aikštę, kurios pavadinimo iki šiol nežinom. Jos didingumu žaviuosi ir dabar. Ornamentų gausa, tas nesuvokiamas kruopštumas ir tas kilimas aukštyn neabejotinai žavėjo. Renata tuo metu nepaleido fotiko iš rankų. Taip besidžiaugiant puošnumu ir pilvai pradėjo savo melodijas ir reikalavimus skaldyt, tai užsukom į kavinukę, prie kurios būriavosi didžiausia minia žmogeliūkščių ir iš kurios sklido viliojantis nosį kvapas. Norėjom pirkt tų garsiųjų vaflių, tačiau patraukė makaronų karalystė. Nustebino porcijos didumas. Suvalgėm ar nesuvalgėm nepamenu, bet kad buvom sočios tai JO.

Aikštė ir jos grožybės. Beveik pilys...

Tada ilgai sukom ratus aplink. Apžiūrėjom kiekvieną įspūdį sukėlusį meno šedevrą puošiantį pastato šoną, priekį, galą… „Nepaprastai pagyvina miestą“, - pagalvojau. Linksma vaikštinėt ir ieškot kažko ko nesitiki, kažko vaikiškai gyvybingo, kažko, kas verčia šyptelt. Ah, tie komiksų herojai… Ah, tos jaukios šeimyninio verslo parduotuvėlės… Ah, tas europietiško bendrumo jausmas…

Valdemaro namus nusprendėme pasiekti mažomis savo pėdutėmis, taip pamatėme dar nemažą dalį miesto. Tikėjomės, kad toliau nuo centro dings ir pastatų didingumas, puošnumas (juk taip dažniausiai nutinka kiekviename puošniame mieste), tačiau Čia iki pat Valdemaro namų mus lydėjo senoviška, grakšti, ornamentiška architektūra.

Svarbus įspėjimas: naudodamiesi žemėlapiu, nenustebkite, kad nerandate kokios turėjusios būt gatvės, geriau žvilgtelkite dar kartą į užrašus ir įvertinkite, kuria kalba parašytas gatvės pavadinimas žemėlapyje ir kuria priešais nosį ant sienos kabantis užrašas. Anglų ar pancūzų? Prancūzų ar anglų? Kartais tai labai panašu, bet kartais... Mūsų atveju, žemėlapis buvo angliškas, o užrašai ant sienų, deja, bet prancūziški.

Beje, ateičiai „Rue“ reišia gatvę, o ne jos pavadinimą. =D

Zebriukui labai įstrigusi siena kažkur Briuselio centre...

Ypatingai siaura graži gatvė. Joje gausu jūrinių gėrybių.

Dar keletas nuostabių Briuselio vaizdų: gražučiai namukai,

marga siena, kažkoks prabangus pasažas

Tokių maloniai akiai apipieštų sienų Briuselyje...oi daug.

Čia tik pora pavyzdėlių dienos ir nakties metu

Taigi, Valdemarą sutikom, padėjom jam dar lagaminan sugrūst paskutinius daiktus (kurie iš ryto jau turėjo keliaut Lietuvėlėn) ir pasiruošt ilgam naktinėjimui. Party pradėjom kažkokiuose namuose, pas kažkokius žmones (jų visų nežinojo ir pats Valdemaras)… Suradom ir mes ten draugų, telefonai papilnėjo vienokiais ar kitokiais įrašais. Bet vakaras toli gražu, dar nesibaigė. Patekom į kažkojį puslaivį barą, kur ai nžn, mums viskas buvo nemokamai =))))))) Muzika, gal ir nelabai mūsų skonio, bet kažkaip ir patrepsėjom ir pasijuokėm ir pabendravom ir… ir net po to vos neužmigau, kai jau vakaras pasiekė 4val, o mes dar net neplanavom išeit. =))) Įdomiai smagiai ten viskas vyko. =)))) Grįžtant važiavom metro. Kol jis nesustojo ir manęs, zuikautojos, neišgąsdino uniformuoti dėdės. Dėl kažkokios priežasties buvom visi paprašyti palikti traukinį, likusią dalį namo skuodėm pėsčiomis. Skuodėm. Valdemaro žingsniai man atrodė didesni už drambliuko…

Miegot nuėjom apie 7.15, bent aš taip manau. Atsigult neviliojo ir pirminis Valdemaro knarktelėjimas, bet išmokus instrukciją „Spirk kojon“, miegojom kaip užmušti.

2010 02 27

Reikėtų jau sakyti: „Laba diena“. Jei neklystu, prabudom mes su Renata apie 13.30. Šiaip ne taip praplovėm akis, išgėrusios po puodelį kas kavos, kas arbatos, sumanėm dienos planą: papusryčiauti parkelyje, netoli Valdemaro namų, su nurodymais, nusipirkti garsiųjų Briuselio bulvių fri iš kioskelio, kuriame net Madona pirkusi; aplankyti bent jau dinozaurų muziejų… Na pralaukėm tą ilgą eilę prie bulvyčių (kokia puse valandos), po to pasigardžiuodamos kramtėm jas parkelyje, maitinom paukščius, jie patys maitinosi majoneziniu padažu (nugvelbė dangtelį) ir sutikom dar keleta žmogelių kalbančių lietuviškai. Dienos planas kito. Muziejų Nematėm, bet turėjom tikrai smagią dieną (Tobulą, pasakytų Zebriukas). Parlamento pasaulis dabar atrodo visai kitaip, nei manėm anksčiau. O taip, ten atskiras pasaulis (gal perdedu ne pasaulis, bet miestas). Ačiū mus apšvietusiems draugams nepažįstamiesiems (gražių vestuvių, gerų vaikų ;))) ir patogių batų Jiems ).

Eilė prie bulvyčių fri. Tikslas jau netoli. Įdomu ar Madona irgi tiek laukė?...

Aš, Renata ir bulvės. Manau viskas aišku...

Ir Lietuvos vėliavą įamžinom. Argi mes ne patriotės?

Parlamento "miestas"

Aš ir Renata bandom pajudint Berlyno sienos likučius.

O mūsų draugai, parlamento taisyklių žinovai...nžn tiesiog vyriškai įamžinti... =D

Naktinio Briuselio vaizdeeeelis

Na o vakarui atėjus dar kartą sutikome ypatingąjį sysiojantį berniuką, priešingai nei dieną, apsirengusį mėlynu paltuku (nuotraukos įrodo viską) bei milijonus bezujančių miestiečių ir miesto svečių, nusiteikusių išgerti ne vieną bokalą garsaus Belgiško alaus ir šiaip pasidžiaugti naktinio Briuselio grožybėmis.

Sysiojantis berniukas dieną...

...ir naktį

Vaivorykštės spalvomis švytėjusi aikštė.

Gaila, kad nesimato medžių ir krūmų apkarpymo

Atsisveikinus su draugais lietuviais ir palinkėjus jiems geros kloties (nors dar buvo tikimybė susitikti, o gal dar ir tebėra), bei pakeliui prigriebusios po vakar vakaro dar nespėjusio iki galo atsigauti Valdemaro (kad ir kaip jis besakytų nuovargio užsklandos, kartas nuo karto pasirodydavo jo veide =))) ), įsiveržėme į vakarėlį, kurį mano žiniomis rengė lietuvė. Name grojo kažkos didžėjūkštis, klubus ir galvas judindami malėsi milijonai žmogų, durys neužsivėrė Niekados… Vos tilpom!.. =))) Ir mes su Renata įsiliejom į minią. Vėl milijonai vardų. Trumpalaikių pažinčių. Smagių paplepėjimų apie plaukus ir alų =))). Išvargom. Kartu su Valdemaru ir jo wonderful friends palikom party. Tik pasukom skirtingomis kryptimis: kas prigriebę raktus namo, kas toliau pasitikti saulės (nors vėlau pastebėta, kad lijo Siaubingas lietus).

Pamenu dar, kad 8.00 val prabudau nuo didelio duh duh duh į duris, už kurių laukė draugai šeimininkai, kurie negalėjo atrakinti durų kitu raktu, nes mes pasirodo palikome raktą spynoje… ups… sorry… einam miegot, dar truputį...

2010 02 28

Prabudom. Išgėrėm kavos. Aptvarkėm berniokišką virtuvę, suveikė dėkingumo balsas (bet mūsų pastangos nuėjo, na gal ne visai, bet veltui, nes šeiminykai kaip pasirodo tą pačią dieną išsikrausto). Taip sulaukėm ir Valdemaro bundančio iš miego, nors mini planas buvo su juo atsisveikint prikėlus su puodeliu kavos (pats kaltas). Nupyškinom dar vieną kitą fotkę. Atsisveikinom. Ir vėl į Briuselio centrą! O lijo… baisuma. Vienoje parduotuvėje manikenai, stovėję tarpduryje, nuo didelio vėjo vos neužgriuvo mūsų (jei kas būtų užfiksavę mūsų veidus…). Žodžiu, nusipirkom vieną kitą suvenyriūkštį, vieną kitą šokolado skiltelę, nukėblinon ton pačion lankyton kavinukėn suvalgyt pasaulinio garso Briuselio vaflių. Ir valgėm… Nuotraukos vėlgi viską įrodo…

Aš ir Valdemaras. Veidai neryškūs.

Kaip ir mes patys po tų nemiegotų naktų =D

Mes ir mūsų Vafliai. Jami jami...

Na, ką atėjo laikas palikti vieną užsienį dėl kito. Kažkaip ne taip gaila pasidaro, kai taip pagalvoji. =) Nubildėjom traukinių stotin, galvodamos, kad mes tikrai dar čia grįšim. =P

P.S. Pirmas dėkui bosei, padėjusiai įgyvendinti kelionę.

Antra padėka, kolegai nuvežusiam mus į Briuselį.

Trečia, Valdemarui, pasidalinusiam ne tik kambariu, bet ir lova (beje tiems, kas jo nepažįsta, pristatau: nuostabus ŠilalietIŠKO kilimo žmogutis, sukūręs Kęstučio gatvės kalbą).

Ketvirta, visiems dviems sutiktiems parlamento Žinovams.

Penkta, visą kelionę mus lydėjusiems ir sutiktiems žmogučiams, visiems wonderful friends ir šokėjams ir daininkams ir šiaip pokalbio palaikytojams.

Na ir Šešta, Draugei Zebriukei, 100% atsidavusiai kelionei!

Rutuliukas (išnaudojęs visą darbo dieną nedarbui, wups...) Dabar jau galiu atsipūsti. Ate

2010 03 09